Nedaug sodininkų gali pasigirti, kad jų svetainėje yra toks stebuklingas krūmas kaip geltonosios avietės. Šis augalas išgarsėjo praėjusio amžiaus pradžioje, selekcininkai ir tiesiog šios uogos mėgėjai išaugino daugybę veislių. Tarp jų buvo ir šviesiai geltonų, ir geltonai oranžinių aviečių. Per pastaruosius šimtą metų krūmas neišplito, nors jo uogos yra nuostabaus skonio, o pats augalas nepretenzingas auga ir atlaiko atšiauriausias žiemas.
Remontantinė geltona avietė nuo raudonos skiriasi ne tik uogų spalva, bet ir skoniu bei biochemine sudėtimi. Jo vaisiuose yra daug cukrų ir nedidelis kiekis rūgščių, todėl jie yra labai švelnūs ir saldūs. Dėl mažo antocianinų kiekio uogos naudingos alergiškiems žmonėms, vaikams ir nėščioms moterims. Vaisiuose yra vitamino B9 ir folio rūgšties, šie komponentai pagreitina medžiagų apykaitą ir junginių sintezę.
Geltonosios avietės neturi tiek daug veislių, žinomiausios iš jų: Bėglis, Geltonasis Milžinas,Kornvalio Viktorija, Gintaras, B altasis Spirinas. Visi jie skiriasi vaisių spalva ir brandinimo laikotarpiu. Iš geltonų aviečių gaminami skanūs konservai ir labai gražios auksinės spalvos uogienės. Vaikai mielai valgo saldžias uogas, kurios taip pat pamažu sunoksta, o tai leidžia pratęsti malonumą.
Geltonoji avietė priklauso šalčiui atspariems augalams, tačiau nepakenčia sausros, taip pat nepageidautina sodinti atvirose vietose, kur nėra apsaugota nuo vėjo. Šis uogų derlius iš pradžių augo miškuose, kur visada išsaugoma drėgmė, o dirvožemis yra maistingas ir purus. Jei viršutinis žemės sluoksnis išdžiūsta, augalas nustoja duoti vaisių ir augti, nes paviršinė šaknų sistema nepasiekia vandens. Todėl reikia pasistengti namuose sukurti sąlygas krūmams augti kuo arčiau natūralios aplinkos.
Visuose gerai apšviestuose, nusausintuose, tręštuose ir neužmirkusiuose dirvožemiuose gali augti geltonos avietės. Šio krūmo vaisių nuotrauka skatina daugelį sodininkų įsigyti tokį gražų augalą. Nors pas mus tai nėra įprasta, tačiau dar ne vienas žmogus nesigailėjo įsigijęs tokios veislės aviečių. Prieš sodinant žemę reikia atlaisvinti, pridėti mėšlo, durpių, smėlio. Atstumas tarp eilių turi būti apie 2 m, o iš eilės krūmai sodinami kas 80 cm. Avietes reikia nedelsiant surišti į kuoliukus ar kuoliukus.
Krūmų priežiūra praktiškai nesiskiria nuo priežiūros įprastomis raudonomis irgervuogių veislės. Geltonąsias avietes reikia reguliariai laistyti vasarą, esant didelėms sausroms. Kad drėgmė ilgiau išsilaikytų, sodinukus būtina mulčiuoti, pagelbės ir hidrogelio įdėjimas po krūmu. Kaip trąšas galite naudoti pelenų, mėšlo, kalkių ar piktžolių užpilą. Avietės labai mėgsta azotą, todėl dirvą reikia palaikyti kuo drėgnesnę, o vasaros pradžioje rekomenduojama užpilti srutomis ar piktžolių antpilu, tuomet derlius džiugins ne vienerius metus.
