Nuo pat pavasario pradžios iki vėlyvo rudens nuostabusis erikos augalas, priklausantis viržių šeimai, džiugina smarkiu ilgu žydėjimu, įvairiomis spalvų paletėmis. Kilęs iš Pietų Afrikos, jis puikiai užkariavo sodininkų širdis įvairiose pasaulio vietose.
Aprašymas
Dauguma erikų rūšių yra visžaliai krūmai, labai panašūs į viržius. Jis išsiskiria siaurais, iki 1 cm ilgio, į spyglius panašiais lapeliais, kurie auga stačiu kampu į ūglį. Žydėjimo laikotarpiu Erica yra padengta daugybe mažų gėlių, panašių į pailgus nukarusius varpelius. Jie renkami dideliuose vienpusiuose šepečiuose ir turi pačių įvairiausių atspalvių – nuo b altos iki tamsiai violetinės. Po žydėjimo spalva išlieka ilgą laiką. Vaisiai yra kapsulės su labai mažomis sėklomis, kurios išlieka gyvybingos keletą metų.
Kaip kultūrinio augalo, natūralios Erica rūšys Anglijoje pradėtos naudoti nuo XVIII amžiaus vidurio. Tada Belgijoje ir Olandijojepo beveik šimto metų prasidėjo selekciniai darbai, kurių dėka atsirado daug hibridų. Šiandien erikos augalas, kurio kai kurių aprašymas pateikiamas žemiau, auginamas tiek atvirame lauke, tiek vazonuose, puošiant palanges ir terasas. Jis nepretenzingas ir nereikalauja ypatingos priežiūros.
Erikos tipai
Šis augalas turi daugybę rūšių. Tarp jų yra keletas sodininkų, kurie išsiskiria padidėjusiu susidomėjimu jais:
- Eric grassy, arba ruddy, pražysta pats pirmasis – jau balandžio mėnesį pasidengia rausvais ar rausvais varpeliais. Šio krūmo aukštis yra nuo 30 iki 50 cm. Išskėtę stiebai, esant palankioms sąlygoms, gali suformuoti iki pusės metro skersmens pagalvę dirvos paviršiuje.
- Erika skanėstas daugiausia auginamas kaip vazoninis augalas. Žydėjimas prasideda lapkritį ir tęsiasi keletą mėnesių. Yra keletas gracingų Erica veislių – su b altais, rausvais ir rausvais žiedais.
- Ericos Darlene augalas yra hibridas, kurį XX amžiaus pradžioje sukūrė anglų selekcininkas Darley Dale. Šiandien jis yra plačiai paplitęs Rusijoje. Išsiskiria dideliu atsparumu žiemai ir gausiu ilgu žydėjimu. Yra daugiau nei 20 šios rūšies veislių, iš kurių aukščiausia siekia 50 cm aukštį.
- Pasodinkite rožinę eriką yra viena trumpiausių rūšių. Jo aukštis retai viršija 20 cm. Tamsiai raudonos gėlės pasirodo balandžio mėnesį.
Visos šio augalo rūšys dauginamos sėklomis arba auginiais. Nuolatiniamdaigus galima persodinti ne anksčiau kaip po 1,5–2 metų.
Sėklų dauginimas
Šis metodas yra gana daug pastangų reikalaujantis ir rekomenduojamas daugiausia sodinant natūralias erikas. Sėklos sėjamos į paruoštą dirvą, sudarytą iš spygliuočių, viržių ir smėlio (atitinkamai santykiu 1:2:1) ir uždengiamos stikline arba plastikine plėvele. Temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 ⁰С. Kiekvieną dieną žemė su sėklomis purškiama šiltu vandeniu. Sėklų dygimo procesas yra gana ilgas ir trunka mažiausiai 1 mėnesį. Kai tik atsiranda ir šiek tiek paauga ūgliai, jie nuleidžiami žemyn ir palaipsniui pripranta prie saulės spindulių. Kad daigai sustiprėtų, prireiks dar 2 mėnesių.
Dauginimas auginiais
Taip užauginti augalai pradeda žydėti daug anksčiau nei pasodinti sėklomis. Sodinamosios medžiagos derlius nuimamas rudenį, nupjaunant apaugusių ūglių viršūnes. Iš anksto pamirkyti augimo stimuliatoriuje, auginiai sodinami į substratą, sudarytą iš durpių ir smėlio mišinio. Prieš tai rekomenduojama jas apipurkšti vandeniu. Dirva turi būti pakankamai drėgna ir puri, o temperatūra – 18–20 ⁰С. Laiptų aikštelės turi būti apsaugotos nuo tiesioginių saulės spindulių.
Maždaug po 3 mėnesių auginiai įsišaknija. Dabar galite pradėti palaipsniui leisti jiems saulėje ir gryname ore. Šis grūdinimosi laikotarpis trunka mėnesį. Tik tada jauną erikos augalą galima sodinti sode.
Nuleidimo vietos pasirinkimas
Pažymėtina, kad gamtoje augalai auga tik kvėpuojančiose dirvose. Neužtikrinus gero drenažo, jie tiesiog visiškai neišsivys. Augalas netoleruoja stovinčio vandens. Renkantis nusileidimo vietą venkite vietų, kuriose kaupiasi ištirpęs sniegas. Kad išlaikytų ryškią lapų ir žiedų spalvą, Erikai reikia pakankamai saulės. Nesodinkite jo pavėsingose ir vėjo pučiamose vietose. Erika yra augalas, kurį lengva pasodinti ir prižiūrėti, jei jam parinkta tinkama vieta.
Priežiūros ypatybės
Erika mėgsta šiek tiek rūgščią arba neutralią dirvą. Jei į jį įpilsite šiek tiek upės smėlio, augalai puikiai jausis daugelį metų. Užauginti Ericas gali net pradedantysis sodininkas. Viskas, ko reikia šiam augalui, yra laiku laistyti, tręšti ir nukirpti ūglius pasibaigus žydėjimui.
Erika – augalas, kurio priežiūra namuose taip pat apima pasiruošimą žiemai. Prieš prasidedant pirmiesiems šalnoms, būtina sudrėkinti ir mulčiuoti dirvą, o sodinukus apiberti sausa lapija ar eglišakėmis. Mulčias ne tik suteiks augalui gerą žiemojimą, bet ir praturtins dirvą naudingomis medžiagomis.
Maitinimas
Mineralinės trąšos dažniausiai tręšiamos sodinimo metu, prieš žydėjimą ir po genėjimo. Jie išsibarstę dirvos paviršiuje, pakeldami augalo šakas, kad nebūtųtegul dega. Į drėkinimui naudojamą vandenį galite įberti trąšų. Purenant dirvą, ant viršaus pilamas mulčio sluoksnis (iki 5 cm storio). Naudojama pušies žievė, medžio drožlės ir durpės.
Drėkinimas
Nors erikos augalas yra sausrai atsparus augalas, jo priežiūra būtinai apima reguliarų laistymą. Turite užtikrinti, kad žemė visada būtų drėgna. Vanduo turi būti minkštas, tam tikros temperatūros. Kai dirva išdžiūsta, laistyti reikia ypač gausiai. Vazoninį augalą galima visiškai panardinti į vandenį pusvalandžiui. Erikos augalas labai jautrus oro drėgmei. Todėl antžeminę dalį rekomenduojama periodiškai purkšti.
Pjovimas
Ši procedūra, kuri yra privaloma norint išlaikyti dekoratyvinę išvaizdą, atliekama iškart pasibaigus Ericos žydėjimui. Tai leidžia suformuoti gražios ir taisyklingos formos krūmą. Be to, genėjimas skatina vešlesnį ir gausesnį žydėjimą kitą sezoną.
Turite pašalinti tik žalią ūglio dalį, kurioje yra lapai. Specialistai rekomenduoja asimetrinį genėjimą – tai leidžia išsaugoti natūralią augalo išvaizdą ir suteikti jam patrauklesnę išvaizdą.
Ligos ir kenkėjai
Dažniausiai su šiuo augalu susijusias ligas sukelia grybelinės ir virusinės infekcijos. Tarp jų dažniausiai pasitaiko pilkasis puvinys. Jo vystymosi priežastis dažniausiai yra didelė drėgmė. Pirmieji ligos požymiai yra pilkas žydėjimas, lapų kritimas ir mirtis.jauni ūgliai. Šiandien yra pakankamai įvairių priešgrybelinių insekticidų, padedančių susidoroti su pilkuoju puviniu: Fendazolas, Topazas. Esant labai rimtiems puvinio pažeidimams, rekomenduojama purkšti vieno procento vario sulfato tirpalu. Sergantys augalai apdorojami du kartus su 5-10 dienų intervalu.
Prevenciniais tikslais purškimas atliekamas rudens-pavasario laikotarpiais, tam naudojant aukščiau minėtus preparatus.
Kalbant apie vabzdžius, jų erikos augalas praktiškai nesidomi. Kartais ant jo galite rasti kirminų ir erkių. Prieš juos efektyvus augalo stiebų ir lapų apdorojimas spiritiniu tirpalu, kuris tepamas šepetėliu. Tada kenkėjų paveiktos vietos papildomai apdorojamos specialiomis priemonėmis „Aktellik“ir „Fitoverm“.
Taikymas kraštovaizdžio dizaine
Erica dėl vėlyvo žydėjimo yra tikras atradimas sodininkams, užsiimantiems alpinariumų, alpinariumų ir gėlynų kūrimu. Kraštovaizdžio dizaineriai dažnai naudoja jį kaip žemės dangą. Be to, žydinčios erikos puikiai atrodo tiek vienkartinėse, tiek grupėse.
Augalas sode sukuria ypatingą mikroklimatą, skatinantį kitų kultūrų – viržių, javų, raugerškių, japoninių spirejų – vystymąsi. Su tokiais kaimynais Erica atrodo ypač patraukliai.
Daugelį metų šis augalas buvovisuotinai pripažinta sodo puošmena.
