Galbūt verta iš karto patikslinti: lauko braškės neturi nieko bendra su braškėmis. Tai net ne giminės, kaip mano kai kurie sodininkai. Labai skiriasi lapų ir uogų forma, skonis ir aromatas.
Sodo braškių protėviai atkeliavo pas mus iš Šiaurės Amerikos, o lauko braškės „gimė“mūsų žemėse. Augalo lapai yra sudėtiniai, trilapiai, ovalo-rombo formos, viršuje tamsiai žali, o apačioje - šilko spalvos. Šaknys įstrižos, retai horizontalios. Pabėga ant žemės, dviejų tipų (augalinis, generatyvinis). Pastarasis gali užaugti iki 25 cm ir baigtis nedideliu žiedynu, kuriame yra šluotelės žiedynas.
Lauko braškės daugiausia dauginasi vegetatyviniu būdu. Didžioji dalis uogų sunoksta iki liepos pradžios. Beje, vaisiai – ne uogos, o smulkučiai „riešutėliai“savo pagrindu panardinti į minkštimą. Iš tikrųjų braškės yra apaugęs indas. Prinokęs jis būna ryškiai raudonas, labai kvapnus ir saldus.
Auga pievose, šviesiose proskynose, vyraujančių lapuočių miškų pakraščiuose. Ją galite sutikti miško gaisruose, kirtose, greitkelio pašonėjekeliuose ir geležinkelių šlaituose.
Galbūt jus domina tai, kad braškės skirstomos į kelias rūšis: kiekviena auga savo teritorijoje (Tolimuosiuose Rytuose, Vakarų Sibire, Kinijoje, Europos Rusijoje, Mongolijoje), tačiau visos jos tokios panašios, kad žmogus tiems, kurie neturi specialaus botaninio išsilavinimo, sunku atskirti uogas iš Užbaikalės regionų nuo uogų iš Maskvos srities.
Lauko braškėse yra daug cukraus, kalcio, geležies druskų, rūgščių, mikroelementų, makroelementų, aliejų. Kaip maisto produktas, uogos buvo naudojamos nuo senovės. Labai skanu ir kvepia uogienėse, uogienėse, kompotuose. Su juo galite gaminti pudingus ir pyragus.
Braškių lapai, nuskinti pavasarį arba vėlyvą rudenį, išdžiovinti ir tinkamai fermentuoti, visiškai įmanoma pakeisti arbatą, kuri bus daug malonesnė nei ta, kurią pirkome parduotuvėse. Beje, jis ne tik skanus, bet ir naudingas dažnai peršalusiems. Jei nelabai išmanote fermentuotos arbatos gaminimo technologiją, galite apsieiti su braškių lapais, nupjautais žydėjimo metu (jie džiovinami tik pavėsyje, surišti į mažas kekėmis, pakabinti). Uogas derėtų skinti ryte, vos nukritus rasai arba jau atslūgus šilumai. Džiovinami, kaip ir lapai, taip pat pavėsyje arba iki 40 °C įkaitintoje orkaitėje. Džiovintos uogos tamsėja, pasidaro ryškiai raudonos.
Vaistinės braškių savybės buvo minimos senovės literatūroje (Virgilijus, Ovidijus) ir Mattsoli (botanikasir gydytojas, XVI a.) rašė, kad jo uogos naudojamos ne tik kaip delikatesas ir maistas, bet ir turi choleretinį poveikį, malšina troškulį ir karščiavimą, padeda nuo skrandžio skausmo.
Alkoholio tinktūra yra nuostabi priemonė nuo nepageidaujamo įdegio ir ragenos neskaidrumo. Braškių šaknys ir lapai gydo opas ir žaizdas, sutraukia blužnį, stiprina dantenas, atsipalaiduoja dantis.
Lauko braškės puikiai susidoroja su peršalimo ligomis ir netgi apsaugo nuo jų, šalina akmenis iš kepenų ir inkstų, naudojamos kaip šlapimą varanti ir antiavitaminozė. Lapų antpilas gali išplėsti kraujagysles, todėl yra veiksmingas sergant hipertenzija pradinėje stadijoje. Šviežios uogos (arba džiovintos ir mirkytos) skiriamos sergant podagra, vidurių užkietėjimu, opalige, ateroskleroze, hipertenzija. Jie ne tik gerina virškinimą ir žadina apetitą, bet ir didina hemoglobino kiekį. Tačiau ne visos braškės naudingos. Kartais galimos nepageidaujamos reakcijos – Kvinkės edema, dilgėlinė, niežulys.
