Atraminiai konstrukcijos elementai komplekse sudaro sistemą. Jis vadinamas skeletu. Ši sistema turi būti pakankamai tvirta ir užtikrinti pastato erdvinį stabilumą bei standumą. Tuo pačiu metu atitvariniai elementai yra skirti apsaugoti konstrukciją nuo atmosferos ir kitų fizinių bei cheminių neigiamų poveikių. Jie taip pat turi turėti pakankamas garso ir šilumos izoliacijos savybes. Pastatų konstrukcinės schemos klasifikuojamos pagal atraminio karkaso tipą. Mes juos išsamiau apsvarstysime vėliau straipsnyje.
Kokios yra pastatų konstrukcinės schemos?
Konstrukcijoje gali būti laikančiųjų elementų. Šiuo atveju kalbame apie berėmius pastatus.
Yra ir kito tipo struktūra. Juose visos apkrovos paskirstomos kolonų (stelažų) sistemai. Šios konstrukcijos – karkasiniai pastatai – apima ir horizontalius elementus. Visų pirma tai turėtų būti skersiniai, sijos.
Yra sukomplektuotų ir nebaigtų karkasinių pastatų. Pirmuoju atveju konstrukcinė schema reiškia vertikalių elementų buvimą tiek išilgai išorinių sienų perimetro, tiek konstrukcijos viduje. Antruoju atvejupastatas turi laikančiąsias išorines sienas ir vidinį karkasą. Jo kolonos pakeičia pagrindines sienas viduje.
Tokios konstruktyvios pastatų schemos naudojamos, kai nėra didelių dinaminių apkrovų. Rėmai su skersinėmis ir išilginėmis - išorinėmis ir vidinėmis - laikančiomis sienomis pateikiami dėžių pavidalu, kuriose erdvinį standumą suteikia lubos ir vertikalūs elementai. Jie sudaro stabilias vertikalias ir horizontalias diafragmas. Tokių gyslų standumas priklauso nuo to, kiek patikimas ryšys tarp grindų ir sienų, jų stiprumo.
Karkasiniai pastatai: klasifikacija
Yra skirstymas pagal darbo pobūdį. Pastatų konstrukcinėse schemose gali būti sijų ir stulpų, sujungtų standžiais mazgais. Jie sudaro išilginius ir skersinius rėmus. Atitinkamai tokie rėmeliai vadinami rėmeliais.
Knots priima visas horizontalias ir vertikalias apkrovas. Karkasai gali būti sujungti. Skirtingai nuo ankstesnių, tokių skeletų mazgai yra mažiau tvirti. Todėl, norint priimti horizontalią apkrovą, būtina įtraukti papildomų jungčių. Paprastai tai yra persidengimai, kurie sudaro diafragmas. Jie horizontalias apkrovas perduoda liftų šachtoms, gelžbetoninėms pertvaroms, sienoms laiptinėse ir pan. Taip pat statybų praktikoje naudojamas kombinuotas rėmų tipas – surišti rėmeliai. Tačiau ši parinktis nėra tokia įprasta kaip kitos. Šiuo atveju rėmeliai dedami viena kryptimi, o jungtys – kita.
Konstrukcijos ypatybės
Civilinių pastatų su klijuotu karkasu konstruktyvios schemos yra gana populiarios. Statybinės medžiagos – gelžbetonis ir plienas. Mažaaukštėje statyboje dažnai naudojama plyta arba mediena. Šiandien konstrukcijų statyba iš birių elementų yra gana plačiai paplitusi. Šiuo atveju pastato karkasas formuojamas iš gamykloje pagamintų dėžės formos detalių. Karkaso technologija paprastai naudojama statant daugiaaukščius didelių skydų visuomeninius ir gyvenamuosius pastatus.
Vieno aukšto pastatai
Šio tipo pramoninių pastatų konstrukcijos apima plienines arba gelžbetonines kolonas. Kartu su atraminiais elementais jie sudaro skersinius rėmus. Be to, konstrukcijose naudojami įvairūs išilginiai komponentai. Tai visų pirma apima tokius elementus kaip kranas, juostos ir skersiniai rėmai, santvaros santvaros, taip pat įvairios jungtys. Pastarieji suteikia tiek atskiriems komponentams, tiek visam rėmui kaip visumai erdvinio stabilumo ir standumo.
Tarp stulpelių nustatytas tam tikras atstumas. Jis vadinamas žingsniu išilgine kryptimi, o tarpatramiu – skersine kryptimi. Šių atstumų matmenys paprastai vadinami stulpelių tinkleliu.
Rėminės vieno aukšto konstrukcijos yra gana paplitusios žemės ūkio ir pramonės statybose.
Tokie pastatai susideda iš plieno arbagelžbetoninis karkasas ir danga bei sienos. Skeletas apima vertikalius elementus – stulpelius ir horizontalius elementus – santvaras, sijas, skersinius.
Pirmasis ir antrasis komponentai naudojami klojant plokštes ir stogo dangą. Taip pat ant sijų ir santvarų, jei reikia, montuojami vėdinimo ir šviesos žibintai. Skeletas paima visą išorinę apkrovą nuo dangos ir jos konstrukcijų svorį, patiria horizontalų ir vertikalų kraną, taip pat vėjo slėgį, veikiantį sienas. Žemės ūkio pastatams, kaip taisyklė, naudojami gelžbetonio elementai. Pramoniniuose pastatuose, kurių tarpatramiai yra 30 metrų ar daugiau, karkasas yra derinamas: santvarose naudojamas plienas, o kolonoms – gelžbetonis.
Kelių aukštų pramoniniai pastatai
Tokios struktūros plačiai paplitusios instrumentų gamybos, chemijos, maisto, elektros ir panašiose pramonės šakose. Pastatų skeletas apima skersinius ir kolonas. Jie sudaro kelių pakopų rėmus su standžiais mazgais.
Šie elementai išdėstyti visame pastate. Išilgine kryptimi konstrukcijos tvirtumą užtikrina plieniniai ryšiai. Jie montuojami išilgai visų kolonų eilių armatūros skyrių centre. Tarpatramių skaičius gali būti įvairus: nuo 1 iki 3-4, o kai kuriais atvejais ir daugiau. Jų dydžiai yra 12, 9 ir 6 m.
Gegnių sijos dengia viršutinius aukštus, kurių plotis 18 ir 12 m. Šiems tikslams taip pat naudojamos santvaros ir plokštės, panašios į dangas viename aukštestruktūros. Grindų aukštis gali būti 3,6-7,2 m su gradacija kas 0,6 m.
Kelių aukštų gyvenamieji pastatai
Šie pastatai gali būti trijų tipų: su laikančiomis mūrinėmis sienomis, karkasiniais ir berėmiais skydais. Pastarieji ypač populiarūs. Pastatų karkaso tarpatramiai yra 5,6 ir 6 m. Kolonų atstumas (pakopa) išilgai konstrukcijos 3,2 ir 3,6 m. Priklausomai nuo pastato paskirties, nustatomas grindų aukštis. Gyvenamiesiems pastatams ir viešbučiams - 2,8 m.
